Mėnesio dalgiai skabė sietynus
Rudens melodijos medžiuos nurimę
Lapų šnarėjimas į auštantį rytą
Pradžią padarė saulių kelionei
Rudenio sakmės ateinančią mirtį
Garbina tarsi didžiausią vertybę
Verkiantys Karaliai grimsta į juodą
Nebūtį, kurioj ramumą randa
Skaudžios, išbarstytos mintys apie gyvatos galą
Žeidžia kaip krislas, papuolęs į tuščias akiduobes
Kuriose nešlama nukritę lapai, pranešę pabaigą...
Vienišos dienos, dažančios sidabru
Gelsvus medžius, agonijoj stingusius
Nusineša su savim ir besileidžiančia saule
Į sermėgą susuktą džiugesį
Nuodingais syvais Užmarštis graso
Sklinda pavėjui ežerų šnekos
Karkluosna linguoja laumių pėdos
Išaušus diena naikina stebuklus
Rudenio dumble ir skaistumoj esybės pajutimas
Valandų kvapas ir gurkšnis geltonų lapų nekaltybės
Atnešančios pajautimą, kad esmė čia pat, tik gęsta, gimsta ir išeina
Ir pasilieka tik apsamanojusios svajos
Ežerų verksmas aušros raudony ir bekrentą lapai
Pranešę, kad tai verkiantis ruduo