Aklas karys stovėjo ant kalno
Jo neregės akys žvelgė į slėnį
Kur gulėjo šimtai nukautųjų
Nevilties žiedas kerojo jo sieloj
Svajos beviltiškos supos plaukuos
Raudoni debesys tolius liūliavo
Sunkaus kūno slegiamas kardas smigo
Tiesiai motinai žemei į širdį
Ir ji plūdo krauju, vaitojo
Baltos kario akys žvelgia į saulę
Kuri pajuodusi lingavo galva
Ir sprendė, ar atsiliepti, į balsą aukos
Vienintelis likęs kariūnas šnabždėjo sau
Į barzdą žodžius
Kurie pakilo ir sklendė
Kai mėnesį juodą rankos uždengs
Ir širdis prabils kruvina rauda
Žalčio akys stebės iš juodos tamsos
Tavo balsas ištirps staugime vilkų
Aš atmerksiu į dangų baltas akis
Ar juose ryžto kovai yra nors kiek
Prabusk mano broli, miegoti užteks
Ir sušvis, kai aušra, tavęs laukia kova!
Sidabro šarvais jau nebėgo saulės
Atšvaitai mirė su ja
Kario vagotu veidu sruvo kraujas
Jis skynėsi kelią prie žemės
Vieno kraujo lašo, užtiškusio jai
Užteko pajusti gadynę
O kario lūpos kliedėjo paslaptingus
Garsus - maldą
O debesys raudoni liūliavo tolius