Sudaužei dangaus sostą
Užgesinai šventas ugnis
Tik liūnuose žibėti palikai
Tamsias žvėries akis
Tūkstančius metų tylėję jos prašneko
Kai kaukė alkani šunys
Kai vandenin nebekvietė mėnesio veidai
O padūlavęs akmuo prašneko
Prasklendžia juodi sparnai
Nutyla varno šnekos
Nustebę atsimerkia nemirėliai
Prasmek!
Žaltviskų klejonės amžiams
Persirengia kerštinga apgaule
"Už senolių didybę!"
Tai Andaja bunda!
Sukepusios lūpos kalbės
Liūnų deive, pakilk
Ir kirsk juodu šalčiu
Užliek savo baime
Kai bejėgiškas pyktis, susilies su vėlių aimanom
O kraujas stings dar nepasiekęs žemės
Iš tolių atplaukia ritualo garsas
Kuriantis, griaunantis, nežinomas